Posted on Leave a comment

LINE guests

26/04/2018 Adatytė

          Kaip pradėjote siūti?

Tai buvo devintoje klasėje, bent mano pats pirmas gamintas gaminys. Buvau palikta viena namuose, siuvimo mašina vis žiūrėjo į mane… Turėjau senus džinsus ir nusprendžiau, kad man reikia džinsinio rankinuko su išsiuvinėta mano paauglystės pravarde. Pabandžiau ir pavyko – pasisiuvau mažutį rankinuką. Aišku privėliau mašinoje siūlų, sulaužiau adatų ir nieko mamai nesakiau, o ji atsisėdusi prie siuvimo mašinos sako: „Bandei?“, sakau: „Na, taip“, „Tuomet ateik, pamokysiu“: atsakė mama ir iš tikrųjų nuo to laiko kartas nuo karto vis prisėsdavau prie siuvimo mašinos.

Kas išmokė siūti?

Visko mokiausi pati, nebuvo taip, kad mama sakytų „Va dabar siųsim suknelę – ją reikia siūti taip ar anaip“. Viskas būdavo atvirkščiai – aš užsimanydavau suknelės, pasidarydavau iškarpą ir iš bendro išsilavinimo bandydavau suprasti, kaip ten kas. Paaiškinimai siuvimo žurnaluose būdavo parašyti rusų kalba, bandžiau perskaityti ir išmokti. Daug siuvau taip kaip suprantu pati – jei žinau, kad kišenės turi atrodyti taip, taip ir siuvu. Jei kokia apykaklė nepavyksta, tada eini ir klausi mamos. Arba imi mamos pasiūtą paltą ir žiūri, kaip ji pasiuvusi. Taip mano santykis ir prasidėjo.

Kiek metų siūnate? Ar dabar siūnate ar daugiau dirbate ties kūrybiniais darbais?

Oj, sunku suskaičiuoti metus, jie taip greitai bėga. Kaip jau minėjau viskas prasidėjo dar paauglystėje. Šiuo metu vystant verslą laiko siuvimui lieka vis mažiau, tačiau Adatytė’s klientai tikrai kartais įsigyja mano siūtus drabužius, nes visu bandyminius modelius siuvu pati. Noriu gaminį “išjausti” iki galo ir tik tada galiu siuvėjoms perleisti jį. Tada jaučiuosi padariusi viską, kad klientas išeitų patenkintas įsigijęs mūsų drabužius.

Kur ieškote įkvėpimo?

Labai sudėtinga kažką išskirti, nes mus įkvepia pati kasdienybė. Pavasario/vasaros kolekcijai, konkrečiai linui įkvėpė kelionė po Aziją, nes ten labai daug sintetinio pluošto, bet pačios gyvenimo vertybės – išskirtinės. Ten būdama pamačiau, kad reikia gyventi ne dėl kitų, o dėl savęs. Gyventi šia diena ir ateitimi. Tas kasdieniškas buvimas savimi ir įkvepia labiausiai. Nereikia kurti kažkokių nugludintų, nenuoširdžių kūrinių – užtenka būti savimi.

Ką darote, kai užeina kūrybinė krizė? Būna gi dienų, kai tingisi.

Būna, tikrai būna tokių dienų kaip tingisi, taip būna kiekvienam dirbančiam bet kokį darbą. Mano darbas susideda ne tik iš kūrybos bet ir įvairių kitų procesų: parduotuvės ekspozicijos išdėliojimo, medžiagų užsakymų, bendravimo su klientais ir pan. Būtent tie kiti darbai ir gelbsti nuo kūrybinės krizės, tą dieną kai nėra noro kurti, renkuosi kitus darbus. Mane labiausia įkvepia pats gyvenimas, tad stengiuosi jį gyventi ir neversti savęs kurti tada kai sunku. Ar tai gerai? Nežinau, tik žinau, kad kai save verčiu kurti, tai nepavyksta sukurti produkto patinkančio klientams.

Kas yra sunku ir lengva kuriant drabužius?  Koks jausmas yra nešioti savo kurtus ir siūtus drabužius

Drabužyje man labai svarbu pojūtis jį apsirengus ir ilgaamžiškumas. Tad didžiausias iššūkis visada tampa jo pristatymas klientui. Visada jaučiuosi atsakinga už savo gaminį prieš klientus tad net drabužiui atsidūrus parduotuvės lentynoje savęs klausinėju: “Ar suknelė patiks klientei? Ar ji jiems patogi?”. Didžiąją gaminių dalį testuoju pati, juos dėviu, skalbiu, lyginu. Jeigu su gaminiu nesijaučiu gerai, jo niekada nepristatau, nepasiūlau klientui.

Kokie mados namai, dizaineriai, menininkai Jus labiausiai imponuoja?

Konkretaus prekinio ženklo ar dizainerio neturiu. Man labiausiai imponuoja tie prekiniai ženklai, kuri skleidžia gyvenimo būdą, o nėra tiesiog prekiniai ženklai. Jie gali būti ir labai maži, skirti tik konkrečiai rinkai, nes man asmeniškai ne dydis svarbiausia. Myliu natūralumą, paprastus siluetus.

Kas slepiasi po pavadinimu?

Pavadinimas, tai sena šeimos istorija. Prieš daugelį metų “Adatytė” buvo siuvimo reikmenų parduotuvė, kurioje darbavosi mano tėvai. Padėdama tėvams, joje darbuodavausi ir aš. Kartą pasisiuvau sau linines kelnes, kurių labai užsinorėjo į parduotuvę užsukę klientai. Kaip ir bandžiau perkalbėti siūtis kažkur kitur, mat tuomet dar nesijaučiau meistre, tačiau jų atkaklumas palaužė – taip prasidėjo ir „Adatytės“ istorija.

Kam kuriate, kas tai per žmogus. 

Mūsų kūrybos gaminiai skirti asmenybėms, kurios nori jaustis laisvai, patogiai ir atsakingai. Drabužių siluetai – ne vienadienis mados šauksmas, tad drabužiai bus madingi ir po metų, ir po 10-ies. Pastebiu, kad įsigyti natūralaus audinio drabužių darosi labai sudėtinga, ypatingai pastebimas vartotojiškumas bei gamtos netausojimas, o mūsų įmonės filosofija  –  gamtos tausojimas. Todėl “Adatytė’s” klientas pirkdamas mūsų produkciją sąmoningai, o kitą kartą ir neprisideda prie to, kad po mūsų gyvenimo vaikams liktų šio gražaus pasaulio daugiau

 

   

.